Grifonas

Grifonas — mitologinė simbolinė būtybė, dviejų pasaulių, t.y. žemės (su liūto kūnu) ir dausų (su erelio galva ir sparnais) valdovas. Tipologiniai jo pirmtakai randami senovės Rytuose ir kaip tik asirų mišrioje būtybėje, vadinamoje k’rub.
Iš jo kilęs hebrajų žodis cherub (angelų luomas). Persų mene dažnai buvo vaizduojamos panašios į grifus būtybės. Žydai jas palaikė senovės Persijos simbolinėmis būtybėmis. Graikijoje grifonas simbolizavęs budrią jėgą, ant jo jodavęs Apolonas, ir tolimoje šiaurėje jis saugodavęs hiperborėjų auksą. Jame įsikūnydavusi keršto deivė Nemezidė, ir jis sukdavęs jos likimo ratą. Legendose grifonas simbolizavo išdidumą (superbia). Pasakojama, kad Aleksandras Didysis neva bandęs ant skriejančių grifonų pasiekti dangaus pakraštį. Pradžioje grifonas buvo vaizduojamas sielas gaudančiu šėtonu, vėliau, sekant Dante, laikytas abiejų Jėzaus Kristaus prigimčių (dieviškosios ir žmogiškosios) simboliu, nes jis valdąs žemę ir dausas. Abiejų šių gyvūnų saulės simbolika sustiprino šį teigiamą požiūrį. Dėl to grifonas tapo kovotoju su gyvatėmis ir basiliskais, kuriuose esą įsikūniję demonai. Net Kristaus žengimas į dangų simboliškai buvo siejamas su grifonu. Dailės dirbiniuose (tekstilės, auksakalybos ir kt.) grifonai buvo vaizduojami taip pat dažnai, kaip ir heraldikoje. Böckleris (1688) aiškina: „Grifonai vaizduojami su liūto kūnu, erelio galva, ilgomis ausimis ir erelio nagais, kad sujungtų gudrumą ir stiprybę.“