Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Grifas

Atskiros jų rūšys (ėriukų, žąsų, vienuoliškas, purvinasis maitvanagis) simbolikoje neskiriamos. Jie, palyginti su ereliais, buvo mažiau „karališki“, nes žinomi tik kaip ryjantys dvėselieną.
Iberai ir persai maitvanagiams palikdavo suryti lavonus (ypač žuvusiųjų mūšio lauke). Šiandien šis paprotys išlikęs Tibete, kaip ir paršų tikėjime, kur lavonai paliekami suryti grifams dakmose („tylos bokštuose“). — Tik senovės Egipte grifas buvo garbinamas ir pirmiausia kaip Aukštutinio Egipto Elkabo miesto deivė Nechbeta grifo pavidalu. Dažnai grifas vaizduojamas saugotojo poza pakilęs virš faraono, o faraono žmona nešiodavo „grifo kyką“. Deivė Nechbeta buvo laikoma gimdymo ir apskritai motinystės globėja. Grifai vaizduojami drauge su „deive Muta“, o kartu su gyvate jie puošia faraono karūną. — Antikos laikais buvo pastebėta, kad grifai dažnai sekdavo paskui kariuomenės būrius, todėl manyta, kad jie turį pranašiškų sugebėjimų. Buvo sakoma, kad jie susirenka prieš tris dienas būsimo mūšio vietoje. Dzeusas taip pat gali pasirodyti grifo pavidalu, o Homero „Iliadoje“ (7,59) Apolonas ir Atėnė, pasivertę grifais, tupi ant medžio. Požemio demonas Eurinomas buvo vaizduojamas tupintis ant grifo kailio. Grifai draskė Prometėjo kepenis. Romėnams grifas buvo šventas ir skirtas karo dievui, o jo nužudymas laikytas piktadarybe. Jo, kaip orakulo paukščio, reikšmė, pvz., įkuriant Romą, siekia etruskų tradicijas.
Plačiai buvo paplitusi nuomonė, kad grifai išperinami be lytinio akto, kadangi Rytų vėjas neva apvaisina jų pateles. Todėl paukštis buvo laikomas Mergelės Marijos simboliu. Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ rašoma, kad grifas skrenda į Indiją, kai yra „pastojęs“, iš kūr jis parsineša gimdymo akmenį. Pastarasis yra tuščias, o jo viduje barškantis akmenėlis (tai pasakojama ir apie „erelio akmenį“, aeitą). „Kai patelė pajunta skausmą, ji paima akmenį, užsideda jį ant pilvo ir be kančių pagimdo (!).“ Simbolio aiškinimas toks: „Taip ir tu, žmogau, kurs esi nėščias Šventąja Dvasia, paimk gimdymo akmenį, kurį yra išmetę statytojai ir kuris yra tapęs kertiniu akmeniu, ir ant jo sėdėdamas… pagimdysi išganymo dvasią… Nes iš tikrųjų tai Viešpaties Jėzaus Kristaus Šventosios Dvasios gimdymo akmuo, neapdorotas žmogaus rankos, t. y. be žmogaus sėklos gimęs iš skaisčiosios Mergelės. Ir kaip gimdymo akmenyje yra kitas barškantis akmuo, taip ir Viešpaties kūne yra skaistus dieviškumas.“ – Indijoje ant grifo joja Sani arba Manda, personifikuota Saturno planeta, kuri buvo vaizduojama sena, luoša ir bjauri. Senovės Meksikoje grifas simbolizavo šešioliktą iš dvidešimties dienų ženklų (cozcacuauhtli) ir buvo sakoma, kad jis galįs ilgai gyventi, nes karališkojo grifo (Sareorhamphus papa) galva neva esanti tuščia.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.