Giraitė

„Gūdus miškas“ yra žmogaus baimės prieš neištirtą, „nepažabotą“ gamtą simbolis, tuo tarpu nedidelėje vietovėje esanti giraitė, kurią gali sudaryti tik keletas medžių, yra tylaus susitikimo su antgamtinėmis jėgomis ir būtybėmis vieta.
Šventoji Dodonės giraitė Epyre buvo Dzeuso, kuris šlamant šventiems ąžuolams skelbdavęs savo orakulišką valią, garbinimo vieta. Senovės Romoje buvo žinoma šventoji Aricijaus giraitė prie Nemio ežero, skirta Dianai Aricijai, kurioje šventasis karalius saugojo šventuosius medžius. Tokios giraitės dažnai pabėgėliams teikdavo prieglaudą. Keltams ir germanams jos taip pat buvo šventos vietos, kuriose bylodavo dievai. Dar vienas žingsnis nuo nepaliesto miško prie įsisavintos ir civilizuotos gamtos simboline prasme veda mus į sodą.