Genijus

Genijus, senovės Romoje antgamtinė būtybė, kuri skiriama žmogui asmeniškai jį saugoti (panašiai kaip krikščionybėje „angelas sargas“) ir lydinti jį nuo lopšio iki kapo.
Genijams dažnai buvo statomi aukojimo altoriai ir jie pradžioje simbolizavo vyrišką potenciją. Namų dievų (larų) kultas susijęs su genijaus įvaizdžiu ir giminingas graikų „daimon“. Pompėjų miesto namų altoriuose šeimos galvos (pater familias) genijus vaizduojamas gyvatės pavidalu. Romos imperatorių laikais susiklostė požiūris, kad, be šeimų, taip pat ir atskiri statiniai bei miestai turi antgamtinius dvasios sargus („genius loci“). Renesanso laikais genijus tapo simboline figūra, į kurią pretendavo tam tikras asmuo ir kuri taip pat simbolizavo atskiras savybes. – Raganų persekiojimo epochoje velnio garbinimu įtariami asmenys buvo kaltinami, esą turį priešingą „gerajam genijui“ šėtonišką padarą, velnišką žvėries pavidalo „spiritus familiaris“, tačiau maginiuose ritualuose „familiare“ buvo kaltinami nepaisant ryšio su velniu. Renesanso laikų mokslininkas Girolamo Cardano (Cardanus; 1501 — 1576) gyrėsi savo asmeniniu genijumi, kuris padėjęs jam mokytis svetimų kalbų ir apdovanojęs antgamtine aureole, kurios apgaubtas jis jautėsi ilgą laiką.