Geltona spalva

Senovės kinų simbolikoje reiškė lioso žemės spalvą ir kartu simbolizavo „vidurį“. Dažnai aukso spalva vadinama „geltona“. Dievų odos spalva buvo vaizduojama gelsvai auksinio atspalvio.
Savo spalvų moksle Goethe geltoną spalvą vadino „aktyvia, žadinančia ir švelnia, tačiau ji veikiai tampa nemaloni, pridėjus priemaišų netenka grožio, darosi purvina“. Tačiau rausvas atspalvis kaip „šildantis“ apskritai toleruojamas. Gaili geltona spalva liaudies spalvų simbolikoje siejama su pavydu ir pavyduliavimu („geltonas iš pavydo“), matyt, dėl ryšio su kūno skysčiu „geltonoji tulžis“. Apie tai byloja antikinis iki naujausių laikų paplitęs mokymas apie keturis kūno skysčius. Minėta medžiaga (gr. chole) atitiko „choleriko“ tipą. Dar dažniau geltona spalva buvo saulės spalva: ji savo dvilype prigimtimi yra „taip lengvai iš vėžių išmušamos intuicijos, nuojautos, uoslės spalva, kurioje slypi savita skvarbi ir nušviečianti saulės galia“ (Aeppli). Geltona su aukso atspalviu spalva simbolizuoja dažniausiai išminties troškimą, pilkšvai geltona – klastingą agresyvumą, pvz., vaizduojant Judo apdarą. Todėl viduramžiais žydai privalėdavo dėvėti geltonus drabužius. – Senovės majų pasaulėjautoje geltona spalva buvo siejama su Pietų kryptimi. Alchemikų spalvų simbolikoje geltonas atspalvis (citrinitas) reiškia besikuriančios materijos poslinkį „išminties akmens“ linkme, kurio atspalvis kinta nuo juodo iki raudono.