Geležis

Žmonijos kultūros istorijoje šis metalas vartojamas palyginti neseniai. Mituose apie pasaulio raidą ji reprezentuoja paskutinį etapą, ši raida prasidėjusi nuo pirmojo – aukso amžiaus.
Geležis priskiriama karo dievui Marsui (gr. Arėjui), o rausvos rūdys primena kraujo spalvą. Antikos laikais geležis laikyta metalu, kurio bijo demonai bei piktosios dvasios, todėl nešioti įvairūs geležiniai žiedai ir amuletai. Tačiau VII a. Bažnyčia dėl prietaringų motyvų uždraudė mūvėti geležinius žiedus arba apyrankes. Tikėjimas, kad pasaga neša laimę, kilo ne dėl paties metalo apsauginių savybių, bet dėl pasagos mėnuliškos formos bei dėl sąsajų su simboliniu gyvūnu arkliu. Apsaugantys nuo demonų magiški ratai jau nuo antikos laikų žemėje brėžiami geležiniu smaigaliu. Bet daugelio vaistažolių, kad jos neprarastų gydomųjų galių, negalima iškasinėti geležiniu įnagiu. Geležies antgamtines savybes antikos tautos įžvelgė jos magnetizme. Iš magnetinės rūdos (siderito) išgauta geležis galėjusi į save sutraukti ligas bei sukelti „simpatiją“, taip pat ir suartinti vedusius žmones. Magine simboline prasme rūdys laikytos „užkrečiamomis“, išnuodijančiomis augalus. — Senovės Kinijoje geležis simbolizavo jėgą ir teisingumą, todėl manyta, kad ji nurodo ribas priešiškiems vandens drakonams. Tad geležines figūrėles užkasdavę ant upių krantų bei užtvankų.