Gėlė

Gėlė, žiedas — visame pasaulyje išplitęs jaunystės simbolis; dėl žvaigždės pavidalo žiedlapių struktūros dažnai simbolizuoja ir saulę, Žemės skritulį ar centrą (pvz., lotoso žiedas Pietryčių Azijoje).
Daugelis ryškių žiedų vertinami ir gerbiami ne vien dėl grožio, bet ir dėl juose esančių psichotropinių (psichiką veikiančių) medžiagų. Kai kada žiedai suvokti ne tik kaip nekalti pavasario pranašai, bet ir kaip „geidulingų troškimų“ ar apskritai erotikos sferos alegorija; pvz., majų niktės (plumerija) žiedai arba rožė viduramžių „Romane apie rožę“. Neutralia prasme gėlė simbolizuoja gyvasties galias bei gyvenimo džiaugsmą, pasibaigusią žiemą ir pergalę prieš mirtį. Krikščionių simbolikoje jau minėta žiedo taurelė primena ne tik Dievo duotą dovaną, vaikišką džiaugsmą ar rojaus gamtą, bet ir viso žemiško grožio laikinumą, kuris gali būti amžinas tik dangaus soduose. Su tuo susijęs senas paprotys kapines įrenginėti soduose arba kapus apsodinti gėlėmis. Kadangi ankstyvosios krikščionybės laikais tai glaudžiai siejosi su kankinių kapų pagerbimu, jie puošti gėlėmis. Biblijoje yra nuoroda apie Dievui patinkančias gėles — žydinčias Juozapo ir Aarono lazdas. Išdžiūvusi lazda, kuri išskleidžia žiedus, kai kuriose sakmėse ir legendose simbolizuoja dievišką palankumą bei viltį. Zalcburgo krašte buvusį paprotį gėlėmis apipinti „gėdos kartis“, kurios nešamos procesijų metu, mėgstama susieti su apskritai reiškiamu džiaugsmu, kai pavasarį puošiamasi gėlėmis; be to, daug gėlių susijusios su stulpo ir medžio simbolika. – Daug dėmesio skiriama ir gėlių spalvoms (balta simbolizuoja ne tik nekaltybę, skaistumą, bet ir mirtį; raudona— vitališkumą, kraują; mėlyna – paslaptis, nuoširdumą; geltona— saulę, šilumą, auksą).
Daosizme iš momens išaugantis „aukso žiedas“ simbolizuoja aukščiausią mistinį nušvitimą. – Actekų dvidešimties dienų kalendoriuje dvidešimtasis ženklas pavadintas „gėle“ (ksočitl), tai meno ir gero skonio simbolis. Šio ženklo žmonės turi būti gabūs menams bei amatams, žinoma, ir burtams. „Tiesiai stovinti gėlė“ (ksočikecal) — tai vardas deivės, kuri susijusi su seksualumu ir vaisingumu. Jos atributai — gėlių vainikas ant galvos ir gėlių puokštė rankose. „Gėlių karais“ vadintos ritualinės kovos tarp kaimyninių valstybių; jų tikslas tebuvo pagrobti belaisvių, kurie bus aukojami ant aukurų. Plg. Kraujas. Išlikusioje actekų lyrikoje gėlės simbolizuoja ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet ir jo laikinumą: „Dygsta ir sprogsta, auga ir šypsosi gėlės. Iš tavo širdies veržias gėlių giesmė. .. Tarsi gėlė per vasaros metą atgimsta bei žydi ir mūsų širdis. Tarsi gėlė pražysta, bet veikiai nuvysta ir mūsų kūnas. .. Vystate ir vėlei pražystate, gėlės, jūs virpate, krentate, kvepiate…“ Panašiai sakoma Biblijoje apie žmogų: „jis žydi tartum laukų gėlė. Juk vos paliečia ją vėjas, ir jos nebėra, — žymės nepalikdama ji išnyksta“ (Psalmynasl03, 15—16). Dėl gamtos užterštumo daug laukinių gėlių, ypač „dirvinės vaistažolės“, beveik išnyko arba aptinkamos tik draustiniuose, jų galutinė netektis jau dabar apraudama. Su daugelio žydinčių augalų simboline išraiška ateinančios kartos galės susipažinti tik iš istorinės literatūros arba, pasak psalmės autoriaus, kur gėlė augo, „žymės nepalikdama ji išnyksta“.