Ežys

Ežys, gr. echinos, lot. erinaceus; „ginkluotas, tačiau kaip taikos didvyris“ atrodantis gyvūnas savo paplitimo srityse buvo laikomas vertu dėmesio.
Antikoje spygliuota jo oda buvo naudojama audiniams šiaušti, o mėsa kaip gydomoji priemonė, pvz., nuo plaukų slinkimo, kadangi jo spygliai buvo panašūs į stiprius plaukus. Pakabinta ant vynuogienojo ežio oda turėjusi atgrasinti krušą. Plinijus (23-79 po Kr.) gyrė ežį kaip atsargų kaupėją už „sumanumą“. „Vynuogių sode, — rašoma akstyvosios krikščionybės laikų veikale „Physiologus“, – jis užkopia prie kekių ir meta uogas žemyn … Po to jis kočiojasi ant žemės, susmaigsto uogas ant savo spyglių ir neša jas savo jaunikliams… Taip ir tu, bendruomenės nary, ateik prie dvasinio ir tikrojo vynmedžio… Sv. Bazilijus sako: Pamėgdžiok, žmogau, ežį! Nors jis ir nešvarus gyvūnas, tačiau jo gyvenimo būdas mielas ir teikia džiaugsmo vaikams … Brangink vynuogių kekes nuo tikrojo vynmedžio kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius ir mokyk jų savo vaikus, kad jie, išauklėti gera dvasia, šlovintų dangiškąjį tėvą.“ Minima taip pat nesantaika tarp ežio ir gyvatės. Viduramžių bestiariumuose giriamas ežio sumanumas, ištikus pavojui jis susisuka į spygliuotą kamuoliuką, o savo spygliais renka uogas. Taip pat teigiama, neva jo gūžta turinti du urvus. Kai pučia šiaurys, jis užkemša šiaurinį urvą ir laukia, kol pietų vėjas išsklaido rūką. Kita vertus, gyvūnui priekaištaujama dėl jo „godumo“ ir pikto būdo, kadangi kovodamas jis grėsmingai pašiaušia spyglius. Baroko laikų poeto Hohbergo (1675) emblemų knygoje yra toks ketureilis: „Kai rudeniop nuo vaisių medžio šakos svyra, / Stropus ežys urvan susineša jų atsargas gausias. / Kai dieviškos palaimos dovanos tau gausiai byra, / Žiūrėk, kad išmintingai panaudotum jas.“ Dėl savo „godumo“ ežys Rytų Azijoje tapo turto simboliu.