Dviašmenis kirvis

Dviašmenis kirvis, graikiškai vadinamas labriu (pats žodis nėra graikiškas), kirvis su abipus koto simetriškais ašmenimis. Kaip įrankį jį naudojo dailidės, kaip ginklą (pasak Homero) – helėnų priešininkai. Jis turėjo svarbią reikšmę kaip kultinis simbolis, iš pradžių turbūt tai buvo nušlifuotas akmeninis kirvis.
R. Ranke-Graves’o nuomone, pirmiausia jis priklausęs titanei Rėjai, vėliau uzurpuotas Olimpo dievų ir kaip griaustinio vėzdas priskirtas Dzeusui. Anksčiau jis turėjo didelę reikšmę Mikėnų-Kretos kulte, dėl abipus pusmėnuliu išlenktų ašmenų manyta, kad jis laikytas lunariniu simboliu, taip pat tai nuoroda, jog bet kuri galia yra „dviašmenė“. Dviašmenio kirvio ženklai, gal kaip užuomina apie dievišką statinių globą, išraižyti ant senovės Kretos rūmų akmenų plokščių. Kaip ginklai jie turėję atsirasti Mažojoje Azijoje, nes dažnai vaizduoti legendinių amazonių rankose. Naujoje feministinėje literatūroje jis siejamas su mėnulio fazėmis ir matriarchatu — motinos viešpatija. Vėliau jis tapo įnagiu aukojant gyvulius, todėl romėnų laikais jį, kaip savo atributą, laiko karių dievas „Jupiteris Dolichenas“. Etruskų mirusiųjų dievas Charunas laiko panašią insigniją, tačiau ji labiau primena kūjį. Vakarų Afrikos jorubų ceremonijų vėzdas per ritualinius šokius griaustinio dievo Sango garbei taip pat savo forma primena labrį, naudotą rytinių Viduržemio jūros pakrančių senuosiuose kultuose. Jis laikomas ir žaibo bei griaustinio dievo Sango kultiniu reikmenių per afrobrazilų Kandoblio apeigas, tai medinis dviašmenis kirvis „oksė“ („oxė“), taip jorubų kultas pakitusia forma tebegyvuoja ir naujajame pasaulyje (E. Kasper, 1988).