Diana

Diana, nuo Renesanso laikų Europoje madingas lotyniškas graikų medžioklės deivės Artemidės vardas, tačiau šiais laikais turįs tik alegorinę, simbolinę prasmę.
Su mėnulio pjautuvu plaukuose, su lanku bei strėlėmis rankose, lydimos medžioklinių šunų Dianos statulos, be kita ko, puošė barokinius parkus. Kai kada vaizduojamas ir epizodas iš antikos mitų, kaip išvydęs besimaudančią nuogą Dianą Aktajonas (Akteonas) buvo paverstas elniu ir sudraskytas jo paties medžioklinių šunų. Mėnulio pjautuvas atsiradęs todėl, kad senovės Italijoje Diana buvo garbinama kaip mėnulio deivė ir tik vėliau jai buvo priskirti mitai apie graikiškąją Artemidę, žvėrių valdovę (Potnia theron). – Diana toliau gyvuoja ne tik kaip alegorinės skulptūros parkuose, bet ir kaip italų liaudiškų tikėjimų mitinis personažas. Amerikiečių mitologas Charlesas G. Lelandas (1824—1903) knygoje „Arcadia“ (1899) pasakoja apie „raganos“ (streghe) kultą, kuris garbina Dianą, į ją kreipiamasi kaip į didžiąją deivę: „Diana! Diana! Diana! Visų burtininkių ir tamsiosios nakties, žvaigždžių ir mėnulio, visokios lemties ir laimės karaliene! Tu potvynius ir atoslūgius valdai, tu naktį jūrą apšvieti, savo šviesa vandenis nutvieksdama! Tu esi jūros valdovė, plaukianti pusmėnulio valtimi…“ (taip sakoma vienos sakmės himne, kur „Melambo“ — Melampus – maldauja savo motinos, kad išmokytų suprasti gyvačių kalbą).