Cikada

Cikada (gr. tettix, lot. cicada), Viduržemio jūros šalių gyventojams tai „medžio kaprizas“. Pasak padavimų, ji buvo Trojos karaliaus Priamo brolis Titonas, ryto aušros deivės Eos mylimasis (ir graikų, ir lotynų kalboje cikada yra vyriškosios giminės būtybė).
Eos paprašė Dzeuso suteikti Titonui nemirtingumą, tačiau užmiršo kartu paprašyti amžinos jaunystės. Taigi mylimasis tapo nemirtingas, tačiau kasdien vis labiau karšo, ėmė nusišnekėti, kol pagaliau sudžiūvo, susitraukė ir virto nuolat cirpiančia cikada. Antikos literatūroje cikados čirpimas laikytas iš dalies maloniu, iš dalies įkyriu. Pagal Kalimachą (apie 300—240 pr. Kr.), tai yra dailiųjų menų įvaizdis, nuo tada cikada tapo nenuilstančio poeto simboliu, jo padėjėja arba mūzų atributu. – Seniausiųjų laikų Kinijoje cikada (kin. šan) simbolizavo nemirtingumą arba gyvenimą po mirties, todėl mirusiesiems įdėdavo į burną cikados amuletą iš žadeito. Viena vasalinės karalystės rytuose karalienė Či po mirties turėjo virsti cikada, todėl vabzdys dar vadinamas „Ci mergaitės“ vardu. Stilizuotas ornamentas cikados motyvais laikytas „ištikimybės principo“ metafora.