Brangakmeniai

Brangakmeniai ir pusbrangiai mineralai dėl savo grožio vartoti ne tik kaip papuošalai, bet spalvomis bei kitomis savybėmis žadino ir vaizduotę.
Turimi omenyje ne tik nugludinti ypač kieti mineralai, bet iš dalies (naudojant tą patį žodį – „brangakmeniai“) ir organinės kilmės medžiagos, tokios kaip koralai ar gintaras, kurie pirmiausia vertinti kaip talismanai bei amuletai, tačiau galėjo tapti ir simboliais. Nupoliruoti ir blizgantys jie galėjo būti naudojami ir kaip veidrodžiai. Kinijoje paplitę gausūs žadeito variantai simbolizavo įvairovę bei begalybę, o jų patvarumas turėjo apsaugoti palaidotus lavonus nuo trūnijimo. Visame pasaulyje brangakmeniai, kurie tik nušlifuoti atskleidžia savo grožį, simbolizuoja skurdžios žmonijos sutaurinimą, tuo tarpu skaidrūs kristalai, tokie kaip kalnų krištolas, vaizduoja tobulą skaistybę. Krikščioniškoji ikonografija laiko jį Marijos simboliu, kadangi pats nešvyti, bet pradeda spindėti, kai tik jį perskrodžia dieviškosios šviesos spindulys. Azijos religijose brangakmeniai simbolizuoja tikrojo tikėjimo lobius. Alchemijos „išminties akmuo“ yra arba mitinis brangakmenis, arba aptašytas statybinis akmuo, t.y. kertinio akmens abstrakcija. Dažnai brangakmeniai — be kita ko, kristalai — naudojami kaip atspindinčios priemonės meditacijoje ir kaip galinčios daryti gydomąjį poveikį. Ankstesnių šimtmečių „Knygose apie akmenis“ nagrinėjami maginiai ryšiai tarp planetų, žmonių tipų ir „turinčių galią akmenų“, jie pasireikšdavę įvairiausiais būdais. Simbolikoje, be jau minėto kalnų krištolo, ypač svarbus deimantas, ametistas, rubinas, žadeitas, tiurkis, safyras ir smaragdas. Apreiškime Jonui (Apokalipsėje) pranašaujamos pasaulio pabaigos „dangiškoji Jeruzale‘ pastatyta iš įvairiaspalvių brangakmenių, ji tam tikra prasme nekintančia forma simbolizuoja skaidrų, spindintį rojaus šaltinio vandenį. — Dvylika brangakmenių buvo papuošti žydų vyriausiojo šventiko krūtinės apdarai, būtent rubinu, chrizolitu, beriliu, tiurkiu, lazuritu, jaspių, hiacintu, agatu, ametistu, tarsiu, karneoliu ir nefritu. Šiuose akmenyse turėjo būti išgraviruoti kiekvienos iš dvylikos Izraelio giminių vardai.
Astrologijos simbolikoje panašiai surikiuoti dvylikos Zodiako  ženklų brangakmeniai. Kaip „mėnesių akmenys“ jie simbolizavo kiekvieno Zodiako ženklo galias. Pagrindą šiai analogų sistemai pirmiausia davė antikos „knygos apie akmenis“ (Lithika), Teofrasto, Orfėjaus, Damigerono Lotyno, Aetijaus ir Pselo veikalai. Brangakmenių ir Zodiako ženklų sugretinimas ne visuose šaltiniuose pateikiamas vienodai. Dažniausiai laimę simbolizuojantys akmenys vardijami tokia seka: Avinas — kraujo akmuo; Jautis-smaragdas; Dvyniai- spalvotieji akmenys; Vėžys- adu- laras; Liūtas— rubinas arba deimantas-, Mergelė — berilis; Svarstyklės — agatas; Skorpionas— ametistas; Šaulys — tiurkis; Ožiaragis— oniksas; Vandenis — gintaras:, Žuvys — koralai. Brangakmeniai simbolizuoja ir planetas bei jų specifines galias, jais pasipuošę asmenys jaučiasi ypač susiję su atitinkamais dangaus kūnais. Dažniausiai išvardijami tokie atitikmenys: Saulė – deimantas, kalnų krištolas, šviesūs cirkonio, turmalino variantai bei padūmavęs topazas; Mėnulis — perlai, adularas, agatas; Marsas — rubinas, granatas, koralai, karneolis; Merkurijus — berilis, tigro akis, topazas, agatas, gintaras, cirkonis; Jupiteris — smaragdas, žaliasis tiurkis, žadeitas, serpentinas, malachitas; Venera — lazuritas, safyras, akvamarinas; Saturnas — ametistas, tamsūs onikso variantai ir safyras.
Dvylika Izraelio giminių, dvylika apaštalų ir dvylika Zodiako ženklų dažnai simboliškai susiejami ir sudaro analogijų sistemas; Rytų Bažnyčios kryžiai neretai puošti dvylika įvairių mažų (nuoroda j apaštalus) ir vienu stambiu brangakmeniu centre (Kristus), kuris lygintas su saule. – Ankstyvajame krikščioniškajame gnostiškajame „Himne apie sielą“  karališki apdarai, kuriais bus apdovanotos į dangaus karalystę sugrjžusios nušvitusiųjų sielos, taip aprašyti: „Jie žėri agatais, / Rubinais, deimantais spindi, / Beriliais ir oniksais, / Perlais mirguliuoja tyrais. / Aukščiausiojo karaliaus paveikslas / Viduryje juos puošia, / Mirguliuodamas žydrame safyre…“ Sv. Hildegarda Bingenietė (1098—1179) per Paskutinį teismą Dievo Tėvo Sūnui leidžia taip prabilti: pasaulis neišnyks, „kolei Tu Mano Kūną su visais sąnariais… kupiną brangakmenių regėsi, visaip išpuoštą tų, kurie… Tave garbina: taip spindės dorybių galia kaip brangakmeniai“. Gamtos tyrinėjimų knygoje („Liber subtilitatum“) brangakmeniams ji priskiria antgamtinę jėgą ir atskleidžia simbolių tyrinėtojus dominančią jų atsiradimo istoriją: „Brangakmenių bijosi velnias; jų neapkenčia ir niekina, kadangi jie primena jam apie tai, jog jų spindesys jau pasirodė, ir jis savo puikybę prarado… ir kadangi keletas brangakmenių atsirado ugnyje, kuria jis bus nubaustas… Brangakmeniai atsiranda Rytuose ir ypač karštose zonose. Nuo saulės tenai kalnai karšti kaip ugnis, o upės nuolatos verda… Ten, kur vanduo degančius karštus kalnus paliečia, ištrykšta purslai (kurie po to sustingsta ir nukrenta). Atsižvelgiant į džiūvimo temperatūrą jie įgauna savo spalvas ir savo galias… Kalnai, ant kurių tokiu būdu atsiranda daug stambių brangakmenių, šviesūs tarsi dienos šviesa. Taip iš vandens ir ugnies gimsta brangakmeniai. Todėl juose ir slypi kaitra, drėgmė bei daugybė galių, tad ir teikia jie visokeriopą gėrį, labą bei naudą… (Tačiau) yra ir kitokių akmenų; jie kilę ne iš šių kalnų ir ne čia aprašytu būdu, bet iš kažin kokių kitokių nevertingų dalykų. Atsižvelgiant į jų prigimtį, jais galima su Dievo sutikimu daryti ir gėrį, ir blogį.“ Žinovai turi rūpintis tuo, kad visi jie kaip gydymo priemonės būtų vartojami tik Dievo garbei ir jam laiminant.