Basiliskas

Basiliskas (gr. „mažasis karalius“), simboliško pobūdžio pasakiška būtybė iš gyvačių padermes, apie kurią šv. Hildegarda Bingenietė (1098-1179) rašė: „Kai kitados rupūžė pasijuto nėščia, išvydo gyvatės kiaušinį, užtūpė jį perėti, kol iš jo išsirito (savotiškas) jauniklis.
Šis nugaišo; bet ji gyvatės kiaušinį perėjo toliau, kol jame suspurdėjo gyvybė, kurią greitai paveikė rojaus žalčio galia… Jauniklis pramušė lukštą, išlindo, bet tučtuojau įgavo tokį kvėpavimą, kuris tarsi smarki ugnis. .. žudė viską, kas tik jam pasitaikydavo kelyje.“ Kitoje tradicijoje pasakojama apie seno gaidžio sudėtą kiaušinį, kurį išperėjusi „nuodinga“ rupūžė. Kaip basiliskas yra gyvačių karalius, taip ir velniasyra demonų karalius, aiškina šv. Augustinas. Viduramžių bestiariume basiliskas atrodo kaip karūnuota gyvatė, kurią labai gerbia pavaldiniai. Jis, be mirtinos nuodėmės, dar simbolizuoja ir gašlumą (luxuria) ir drauge su liūtu bei drakonu kovoja prieš Kristų. XV a. pabaigoje išplitusį sifilį (lues) laikė basilisko nuodais. Baroko emblemų knygose dar nurodoma, kad basiliską galima įveikti, jei veidrodžiu nukreipsi jo „nuodingą žvilgsnį“ į jį patį: „Į šviesų veidrodį pažvelgia piktas basiliskas / Ir randa žūtį jis savų akių nuoduos. / Tasai, kas blogį savo artimui užtraukt išdrįsta, / Be abejo, sau smūgį mirtiną suduos“ (Hohberg, 1675).