Barzda

Barzda, brandaus vyriškumo ženklas. Herojai, karaliai ir dievai, jeigu jie apibūdinami ne kaip jaunuoliai, visuomet vaizduoti barzdoti. Egipto karalienė Hatšepsut, kad būtų pabrėžtos jos funkcijos, dažnai vaizduota su dirbtine barzda pasmakrėje.
Kai kada moterys nešiojo barzdos formos tatuiruotę, taip, pvz., buvę pas Šiaurės Japonijos senbuvius ainus. Senovės Kinijoje, be kita ko, raudona barzda laikyta narsumo ir jėgos ženklu. Kadangi kinams iš prigimties retai želia barzdos, paveiksluose ir scenoje išgarsėję vyrai visuomet vaizduoti su barzdomis. Ir ikikolumbinėje Amerikoje barzdos želdavusios retai, bet kai kuriems dievams jos būdingos, pvz., Kecalkoatlui (majų Kukulkanas, t.y. Plunksnuotoji Gyvatė). Taip pat ir Pietų Amerikos Andų kultūrose aptinkamos molinės dievų skulptūros su ilgomis barzdomis pasmakrėje, kartais tai aiškinama kaip nuorodos apie užmirštus ryšius su svetimšaliais europoidais. — Antikos mene priešai keltai beveik visuomet vaizduojami ūsoti.
Mino laikų Kretoje vyrai vaizduoti be barzdų, tačiau jau Homero laikais buvo nuskutami tik ūsai. Romoje iki pat imperatoriaus Adriano laikų buvo įprasta skusti barzdas, o Konstantino Didžiojo epochoje jos vėl sugrįžta. Pagal Bizantijos papročius imperatoriai būdavo bebarzdžiai, o Rytų krikščionių šventikai želdinosi barzdas. Vakarų kunigai, kurie nenorėjo pabrėžti savo vyriškumo, beveik visados būdavo be barzdų, kaip priešybė kai kurių ordinų nariams bei atsiskyrėliams, skutimesi įžvelgusiems tuštybės ženklą. Ankstyvosios krikščionybės mene Kristus (kaip vienas angelų) vaizduotas bebarzdžiu jaunuoliu. Šiandien jau įprasti jo atvaizdai su ilgais plaukais ir barzda atsirado vėliau.
Krikščionių legendose „barzdotąja mergele“ laikoma šv. Kumernus, dar vadinama Vilgefortis arba Liborada. Nukryžiuotojo paveiksle Italijoje, Volto Santo Lukoje, Kristus vaizduojamas ilgais bizantiškais apdarais. Visa tai atnešę nemokantys kalbos italų piligrimai, nugirdę pasakojimą apie vieną merginą, kuri atsisakė paklusti tėvo įsakymui tekėti už pagonio vyriškio. Išklausęs maldų, Dievas ją subjaurojo išaugusia barzda, todėl įtūžęs tėvas leido ją nukryžiuoti („Kummernus“ galėjo būti iškreiptas bizantiškas Komnenos vardas). Visiems žinomas islamiškas posakis prisiekti „pranašo barzda“; Mahometo barzdos plaukas kaip relikvija garbinamas Srinagaro mieste. Barzda ir vyro garbė (pars pro toto) tapatinti ir Vakarų kraštuose, tai liudija posakiai, tokie kaip viduramžiška frazė „prisiekti savo barzda“ (savo garbe), o „paliesti imperatoriaus barzdą“ veikiausiai reiškė „paliesti ožio barzdą“ ta prasme, kaip Horacijaus iškeltas absurdiškas klausimas, ar galima ožio barzdą laikyti vilna ar ne.