Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Astrologijos kilmė ir istorija

Astrologija – mokslas apie žvaigždes, apie dangaus kūnus, kurių nekintantys judėjimo dėsniai leidžia aprašyti permainingą gyvenimo tėkmę. Mokslas apie kosmoso amžinumą ir būties begalybę, nepriekaištingo grožio skaičiaus aparatus apjungiantis laikinumą ir amžinybę. Mokslas, kuris, nagrinėdamas momento horoskopą, bet kurio proceso esme laiko kosminę laiko charakteristiką ir padaro ją mums akivaizdžiai matoma. Patį žodį horoskopas galima išversti kaip “stebiu laiką, valandą”. Stebiu laiko momentą, kuris kitą akimirką taps kitu.

Dabar astrologija yra taip pat ir mokslas apie kiekvieno žmogaus unikalų “aš”. Unikalų kaip ir jo gimimo akimirka. Tik viena iš begalinės akimirkų eilės – ir visgi įsikūnijusi žmonių pasaulyje kaip individualių žmonių pasireiškimų laisvė. Asmenybės, gimusios tą sekundę. Ir asmenybės tikslas – papasakoti pasauliui, koks nuostabus buvo gimimo akimirksnis, o kad tai įvyktų, reikia išugdyti savo atsineštą turtą, panaudoti gabumus, tampant savo likimo kūrėju. Astrologija – žinojimas apie žmogų, besiremiantis kosmosu – leidžia susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų egzistavimo tikslą ur aukštesnę paskirtį. Bet tai – daugiau šiuolaikinis požiūris į astrologiją. Senovės astrologams buvo neaktualu tirti atskiros žmogaus sielos psichologiją. Jie užsiėmė svarbesnių žmogiškosios giminės išgyvenimui gamtos procesų, valstybės istorijos prognozavimu.

Astrologija – seniausias žmonijos mokslas, ji yra civilizacijos bendraamžė. Astrologinio požiūrio į pasaulį gimimu galima laikyti tą momentą, kai žmogus atkreipė dėmesį į gamtos cikliškumą, gyvenimiškų reiškinių pasikartojimus. Bet sisteminga sezonų ir žvaigždėto dangaus stebėjimų pradžia yra susijusi su žemdirbystės vystymusi. Saulės ir Mėnulio vaidmenis gamtos cikluose žmogus irgi ne iš karto suvokė. Pirmykštis primityvus kalendorius – tai tik liaudies pastebėjimų sąrašas. Toks kalendorius atsiranda kiekvienoje tautoje. Bet kadangi seniausia mums žinoma civilizacija yra Egiptas, natūralu palikti jam prioritetą būti astrologijos šaltiniu. Tokiu būdu galima sakyti, kad prieš 6-7 tūkstančius metų astrologija jau egzistavo.

Egipto astrologija buvo paremta nejudančių žvaigždžių stebėjimu. Cikliški įvairių žvaigždžių patekėjimai danguje žemdirbiui siejosi su atitinkamais sezoniniais darbais ir tapo žemės ūkio metų (ūkinių metų) pagrindu. Šiuos metus Egipte sudarė 365 dienos, jie prasidėdavo pasirodžius danguje Sirijui. Sirijaus patekėjimas pranašavo Nilo potvynį. Metai susidėjo iš 3 dalių: keturi “potvynio” mėnesiai, keturi “augimo arba grūdų” mėnesiai ir dar keturi “speigo arba derliaus rinkimo” mėnesiai. Kadangi realūs Saulės metai susideda iš 365,25 paros, tai metų pradžia turėjo judėti. Hipotetiškai ji buvo siejama su jaunatimi, ir egiptiečių metai buvo paprastai sudaryti iš 12, bet kartais iš 13 mėnesių.

Tokiu būdu egiptiečių kalendoriaus koordinatėmis buvo žvaigždės ir Mėnulis. Žvaigždės padėjo nustatyti metų dienas, o ilgus amžius trukę stebėjimai, ką ši diena atneša skirtingais metais, sukūrė kalendorių kiekvienai dienai. Mėnulis galėjo padalinti metus į 12 dalių ir sukurti vaizdinius, susijusius su metų laikais, iš kurių vėliau išsikristalizavo Zodiako ženklai. Zodiako žvaigždynai, kuriais naudojamės dabar, atitinka Egipte rasto Denderio kalendoriaus žvaigždynus. Tačiau žvaigždynų vaizdiniai, ko gero, Egipto astrologijoje buvo nauja banga ir atsirado ne be Babilono įtakos.

Jei Egipto astrologija – tai statiška nejudančių žvaigždžių ir amžinai besikartojančio Saulės ciklo astrologija, tai Tarpupis akcentavo dinamiškajį aspektą – nepasikartojantį santykį tarp įvairiu greičiu judančių objektų: šviesulių ir planetų. Egipto astrologijoje, kaip ir daugelyje mitologinių tradicijų, be Saulės ir Mėnulio ypatingas dėmesys buvo skiriamas “rytinei” ir “vakarinei” žvaigždei – Venerai, lydinčiai Saulę tai leidžiantis, tai tekant. Kitos planetos domino mažiau. Senolių dėmesį Menuliui ir Venerai galima paaiškinti ir astrologiškai: jų poveikis labiausiai paliečia emocinę ir psichinę žmogaus pusę, kai tuo tarpu kitos planetos daugiau susijusios su išorine ir protine veikla.

Babiloniečiai sudievino visus dangaus kūnus, prilyginę planetas šviesuliamns ir suformavę klasikinę “septenerio” – “septyniukės” sistemą: du šviesuliai ir penkios regimos planetos. Ši sistema vėliau buvo naudojama Graikijoje, Indijoje, arabų pasaulyje ir viduramžių Europoje. Planetų judėjimo per nejudančių žvaigždžių dangų tyrimas tapo astrologijos kaip mokslo pagrindu. Būtinybė nustatyti ir lyginti tar savęs įvairių objektų buvimo vietą, pareikalavo sukurti tikslią koordinačių sistemą, kuria ir tapo Zodiako ženklai. Jų yra dvylika, kadangi laiko skaičiavimai Babilone rėmėsi Mėnulio fazėmis ir netgi ankstyvieji Babilono ir Asirijos žvaigždžių ir žvaigždynų sąrašai išlaiko santykį su 12 mėnesių.

Mes naudojamės babiloniečių žvaigždynų pavadinimų sistema – tiesa, su kai kuriomis graikų padarytomis pataisomis. Avinu graikai pavadino babiloniečių “Aukotoją” (kita versija “Samdomas darbininkas”, Vandenis iš pradžių buvo “Vežėju”, Žuvys – “žuvų uodegomis”, Ožiaragis – “Žuvimi” (ir graikų šaltiniuose šis žvaigždynas vaizduoja gyvūną su žuvies uodega). Keitėsi ir žvaigždžių pavadinimai, nors šiaip jie sutampa ir skirtinguose vaizdiniuose galima rasti panašią prasmę, kas liudija apie tradicijų perimamumą. Astrologijos vystymęsi ir plitime Babilonas suvaidino lemiamą vaidmenį ir taip buvo neatsitiktinai. Astrologija šiai šaliai buvo valstybine religija.

Pirmieji horoskopai (šių dienų prasme) atsirado irgi Babilone, ne vėliau kaip V amžiuje pr. Kr. Pradedant nuo III a. pr. Kr. Išeiviai iš Priešakinės Azijos aktyviai platino astrologiją senovės pasaulyje. Yra žinoma, kad Babilono žyniai įkurdinėjo Graikijoje Astrologines mokyklas, o Romoje pats žodis “chaldėjas” – genties pavadinimas – ėmė reikšti astrologą. Egipte mokslas apie žvaigždes irgi buvo aukšto lygio. Bet tuo metu, kai jaunosios civilizacijos pradėjo suvokti senovės žinias, astrologija Egipte vis dar buvo slaptas mokslas, neprieinamas nepašvęstiesiems, kai tuo tarpu chaldėjų žinios buvo prieinamos visiems. Ir Egipto tradicijos mūsų nepasiekė, nors akivaizdus ryšys tarp astrologijos ir Taro kortų, pagal kurias galima atstatyti egiptiečių pašventimo ritualus. Tačiau šiuolaikinė astrologija – tai visų pirma žinios apie planetas, o ne žvaigždes. Remiamasi babilono tradicijomis. Tiesa, už kosmologijos pagrindus Graikija, o per ją ir Europa, yra skolingos Egiptui,kur įgijo išsilavinimą tokie graikų genijai kaip Eudoksas ir Pitagoras.

Graikai sukūrė nuosavus kosmologinius vaizdinius apie dangaus kūnų rutulio formą ir jų judėjimą apskritimu vardan dangiškos harmonijos. Iš graikų pasaulio tvarkos vaizdinių astrologine prasme įdomiausia yra Pitagoro filosofija. Matematinė Kosmoso sistema – graži ir logiška, nors truputį abstrakti – tokį mes dabar matome graikų pasaulėžiūros idealą. Babilono pranašaujanti astrologija, kaip empirinės žinios, plačiai Graikijoje nepaplito ir praktinis jos aspektas išpopuliarėjo jau Romoje. Bet graikų kultūrai ši astrologija poveikį padarė.

Babilone planetos buvo vadinamos dievų vardais. Kartais tai reikšdavo, kad planetos – tai dievų kūnai ir pats žodis “planeta” Babilone reiškė “vertėją”, mat buvo manoma, kad planetos paaiškina, “išverčia” žmonėms dangaus valią. Graikai perėmė dievų ir planetų ryšį, tiesa, jie pažvelgė į šį reikalą kūrybiškai ir suteikė planetoms savo dievų, atitinkančių babilonietiškuosius, vardus. Ir jau iš graikų mitologijos planetos-dievai pakliuvo į Romą. Turėjo graikai ir savo planetų pavadinimus, kurį laiką vartotus mokslinėje literatūroje.

Merkurijus – “stilbonas” – spindintis, kibirkščiuojantis. Marsas – “pirojus” – ugninis, liepsningas. Saturnas – “fenonas” – švytintis. Venera – “gesper” ir “fosfor” – rytinė arba vakarinė žvaigždė.

Iš pradžių graikai galvojo, kad tai dvi skirtingos planetos ir tik Pitagoras atnešė iš Egipto mintį apie tai, kad ji viena. Atsiradus dieviškiesiems planetų ekvivalentams, jie kurį laiką dar buvo vaizduojami nupasakojami: Merkurijus vadinosi “Hermio žvaigžde” ir tik vėliau imta sakyti tiesiog Hermis. Mes dabar naudojamės romėniškais pavadinimais, kurie paremti graikiškais. Tačiau iki Petri I Rusijoje planetos buvo žymimos graikų dievų vardais, kadangi antikinė kultūra, kaip ir krikščionybė, į Rusiją atėjo per Bizantiją.

Graikų žodis “planeta” ar, bizantietišku tarimu – “planida”, reiškia “klajojanti” – judanti per nejudančius žvaigždynus žvaigždė. O graikiškas žodis “aster” – žvaigždė – yra kilęs iš Babilono meilės ir vaisingumo deivės Ištarės, antikinėje mitologijoje žinomos kaip Astarta, kurios vardas savo ruožtu verčiamas kaip tiesiog “deivė”. Šio vardo atgarsiai šiandien girdimi daugumojekalbų – nuo persų “stark” ir arabų “achtar” iki anglų “star”, vokiečių “stern” ir italų “stella”.

Astrologija, išvertus iš graikų kalbos plačiąja prasme reiškia “mokslą apie žvaigždes”, tuo metu kai žodžio “astronomija” prasmė buvo – dangaus kūnų tyrimas fizine prasme. Kartu su astrologija ir astronomija Graikijoje egzistavo dar ir “astromantija” – “būrimas pagal žvaigždes” ir netgi “astrologika”. Astronomija, tyrusi tik fizinį astrologijos aspektą, buvo laikoma tik jos sudėtine dalimi. O astrologija aprėpė pasaulėtvarką apskritai – ir žmogų, kaip jos viršūnę – ir nesiribojo tik astromantija. Astrologinė tematika pastebima Aristotelio metafizikoje.

Ptolemėjus, su kurio vardu siejame geocentrinės astronominės sistemos sukūrimą ir pagrindimą, apibendrino tai, ką sužinojo apie žvaigždes ir planetas antika (4 tomų darbas “Tetrabiblos”). Praėjus šimtmečiui po Ptolemėjaus mirties, žlugus Romos imperijai, astrologija ir astronomija buvo Europoje užmiršta kartu su antikine kultūra. Galbūt neigiamą vaidmenį čia suvaidino krikščionių bažnyčia ir, iš dalies, vienas iš ankstyvųjų jos autoritetų Augustinas (354-430). Krikščionybė, atmesdama senąjį mokslą, siūlė iš principo naują pažinimo kelią ir Augustinas, manęs, kad kintamų būties formų pažinimas galų gale neprives iki esmės, kritikavo astrologiją kaip ir kitus žinojimus, pakeičiančius betarpišką kontaktą su Dievu ir taip atitraukiančius nuo Tiesos. Be to, astrologija ėmė sietis su netikėliais musulmonais, kadangi arabų pasaulyje šis mokslas toliau vystėsi.

Arabai turėjo tą patį babilonietišką šaltinį, gautą per antikinę kultūrą. Kai 640 metais jie užgrobė Aleksandriją, jie išsivežė į Bagdadą Ptolemėjaus kūrinius, kur po dviejų amžių jie buvo išversti. Iš ten ir gavo juos Europos viduramžių kultūra. Arabų matematinis pomėgis paliko astrologijai daug skaičiavimo metodų kaip gauti informaciją iš žvaigždžių. Tai visų pirma išvestinių taškų tarp planetų, kuriems buvo teikiama savarankiška reikšmė, apskaičiavimas.

O Europai prireikė dar vieno autoriteto – Tomo Akviniečio (1225-1274), grįžusio prie Aristotelio idėjų, kurias plėtojo arabai. Astrologija vėl legalizuota. “Neigti žvaigždžių įtaką – tai neigti Dievo karalystę ir Apvaizdą” – po trijų amžių pasakė žinomas astronomas ir astrologas Tichas Brahė. Astronomija palaipsniui išeina į pirmą planą, bet ir toliau lieka glaudžiai susijusi su astrologija kaip grynai teorinis mokslas liekas susijęs su savo praktišku panaudojimu. Ir XVII amžiuje astrologija su astronomija keičiasi vietomis. Kepleris, priverstas pelnytis duoną horoskopų sudarymu, rašo viename laiške: “Geriau leisti almanachus su pranašystėmis, nei prašyti išmaldos. Astrologija – astronomijos dukra, nors neteisėta ir argi ne natūralu, kad dukra maitintų savo motiną, kuri gali mirti iš bado”. Mūsų laukus pasiekė Keplerio aprašytas jo paties horoskopas, kuris parodo, kad tikslai protui ne visada svetima psichologija.

Viduramžių astrologijos pagrindas buvo “magų žvaigždė” – septynių planetų sistema, kur planetos atitiko 7 savaitės dienas ir 7 žinomus metalus. Metalų ir žvaigždžių simboliai nesiskyrė ir jei cheminiai elementai buvo suvokiami kaip materialaus pasaulio sandaros atomai, tai planetos buvo laikomos idealiomis substancijomis, iš kurių sudaryta Visata. Jei paimsime savaitės dienų pavadinimus, aptiksime stulbinantį sutapimą. Nuo Anglijos iki Kinijos sekmadienis – Saulės diena, pirmadienis – Mėnulio. Europoje, kaip ir Indijoje, antradienis pašvęstas Marsui, o Kinijoje – tai ugnies stichijos diena (Marsas – ugnies stichijos planeta). Trečiadienis – Merkurijaus, ketvirtadienis – Jupiterio, penktadienis – Veneros, šeštadienis – Saturno diena. Be to, visame pasaulyje savaitės dienų skaičius yra 7. kas tai – sutapimas, bendras šaltinis? Ar bendras Žemei ritmas, kosminis dėsnis, savotiškai atsispindintis skirtingose kultūrose?

Indijoje – savi žvaigždžių ir planetų pavadinimai, skirtinga nuo europietiškosios astrologijos tradicija (savo kilme), tačiau susijusi su Tarpupiu. Kinų tradicija kūrėsi savarankiškai. Neskubus Rytų charakteris vertė kreipti dėmesį į stambius ciklus: 12 metų Jupiterio periodą ir 29,58 metų Saturno periodą, kurie drauge sukuria 60 metų ciklą, tapusį rytietiško horoskopo pagrindu. Kinų žemdirbių civilizacija aktyviai sutikrindavo savo gyvenimo ritmą su žvaigždėmis, I kinų imperatorius turėjo kelis astrologus, kurie už pranašysčių tikslumą atsakė galva. Bet kinų kultūra daug jaunesnė už Egipto ir negalima garantuoti, kad ji neturėjo ankstesnių šaltinių. Su Egiptu irgi ne viskas aišku. Yra versijų, kad egiptiečiai gavo žinias apie kosmosą iš savo pietinių afrikietiškų kaimynų, iš dalies iš dogonų, kurie suvaidino tarpininkų vaidmenį tarp šiuolaikinio pasaulio ir hipotetinės Atlantidos, o gal ir su nežemišku protu.

7 dienų ritmą galima paaiškinti tuo, kad septynios dienos – tai ketvirtadalis Mėnulio ciklo, o Mėnulio fazės visur buvo laiko matavimo pagrindas. Bet kodėl mėnulio diena – pirmadienis, iki šiol lieka mįsle. Be to, viduramžių sistema gretino planetas ne tik su savaitės dienomis, bet ir su mėnesiais.

Saulė ir Mėnulis turėjo po vieną mėnesį, o penkios planetos – po du. Planetos ir mėnesiai taip pat priklausė 4 stichijoms – žemei, vandeniui, ugniai ir orui, kurie buvo laikomi elementais, pasaulio sandaros plytomis. Ugninis Saulės kamuolys buvo siejamas su ugnimi, potvynius ir atoslūgius keliantį Mėnulį siejo su vandeniu, o penkios kitos planetos gavo po dvi stichijas ir tokiu būdu atgimė sistema iš 12-os komponentų, sudarančių 12-tą dalį metinio ciklo mėnesių.

Mokslas apie keturias stichijas egzistavo Senovės Graikijoje (Aristotelis), taip pat jis pasiekė mus iš Egipto 4 žaidimo kortų mosčių pavidalu, kurioms pradžią davė taro kortos. Remdamasis viduramžišku stichijų supratimu, Kantas išvystė 4 temperamentų teoriją, kuri tapo šiuolaikinės psichologijos baze. Ugnies stichija – ūmus, energingas choleriko temperamentas, vandens stichija – uždaras, inertiškas flegmatikas, oras – lengvas, linkęs bendrauti sangvinikas, žemė – sunkus, pesimistiškas melancholikas. Tačiau astrologija – sudėtingesnis mokslas nei jos dukra psichologija. Astrologija išskiria kaip pagrindinius ne 4, o iškart 12 žmogaus charakterių, tiksliau, 12 statiškų (Zodiako ženklai) ir 12 dinaminių (planetos) psichologinių komponentų, kurių skirtingi deriniai ir tarpusavio poveikiai žmoguje ir nulemia jo individualų charakterį.

Vystantis astrologijai, atradus naujas planetas, astrologija ne tik nustatė jų psichologinį poveikį ir rasdavo joms vietą ankstesnėje sistemoje, bet ir pranašavo astronominius atradimus. Taip Nostradamas prieš 200 metų išpranašavo Neptūno atradimą. Dabar astronomija beveik atstatė 12 planetų sistemą: Neptūno ir Plutono judėjimo nukrypimai kelia įtarimą, kad už Plutono orbitos egzistuoja dar viena planeta, astrologų vadinama Prozerpina, sprendžiant pagal įtakos pobūdį ir vietą, kurią turi gauti ši planeta bendroje sistemoje. Dabar jos vietoje naudojamas stambiausias asteroidas Cerera (pagal mitologiją – Prozerpinis motina), kuris turi panašias astrologines savybes. Kaip dar viena planeta kartais naudojamas planetoidas Chironas, esantis tarp Saturno ir Urano orbitų ir atrastas 1977 metais.

Nugalėta astronomijos, astrologija neilgai buvo užmiršta. Pasibaigė racionalizmas ir materializmas, ir XIX amžiuje ji atgimsta kartu su susidomėjimu viskuo, kas mistiška, iracionalu. Kaip senovės Roma, Europa trokšta žinoti savo likimą – ir tik XIX amžiaus pradžioje imta žvelgti į paveldėtas iš amžių glūdumos žinias rimčiau, atliekant plataus masto statistinius tyrimus ir atidarant astrologinius institutus. Vakaruose ir JAV astrologija naudojama psichologijoje ir medicinoje. XIX a Europoje atsirado ir buvo smulkiai išnagrinėta taip vadinama “būstų” sistema – valandinės charakteristikos, leidžiančios patikslinti įvykių pranašavimą. Tai nėra mūsų laikų išradimas – pirmą kartą būstų, arba “likimo dalių” idėją randame III a. pr. Kr. Graikų astrologo Manilijaus “Astronomikoje”, nors ten jų reikšmės buvo labai skirtingos nei šiuolaikinės.

Astrologija ir toliau vystosi. Dabar tai mokslas apie kosminių ritmų atsispindėjimą gyvojoje ir negyvojoje Žemės gamtoje. Jis paremtas planetų judėjimo koordinatėmis ir geocentrinėmis bei heliocentrinėmis sistemomis. Geocentrizmą paprastai aiškina taip, kad atskaitos tašku žmogui yra Žemė, fiksuojanti visus atmosferinių procesų ritmus, ir jau iš Žemės juos gauna žmogus, būdamas jos gamtos dalis. Heliocentrinė sistema tarnauja viršgamtinių žmogaus savybių aprašymui. Žvelgdama į Žemę kaip į vieningą organizmą, skirdama dėmesį visuomeniniams procesams ir žmogui kaip dvasinei būtybei, astrologija skiriasi nuo paralelinio mokslo – kosmobiologijos. Kosmobiologija empiriškai tiria saulės ritmus ir saulės aktyvumo parametrų pagrindu siekia pasekti kol kas tik atmosferinius ir fiziologinius procesus, vykstančius gamtoje ir šmogaus organizme. Pastaruoju metu kartais kyla tendencija pavadinti astrologiją kosmobiologija, kad atribotų ją nuo gryno mokslo ir įvairiausio okultizmo pasekėjų. Bet šios dvi pažinimo šakos turi skirtingus pamatus ir kosmobiologijos stebėjimų nepakanka, kad būtų išdrįsta prasiskverbti į žmogaus psichiką. Jų sujungimas, kaip ir griežtų biofizinių argumentų astrologijos naudai ieškojimas – ateities problema.

Nežiūrint į daugelį amžių siekiančias tradicijas, astrologinio pažinimo šaltinis buvo ir yra tiesioginė patirtis. Mūsų psichologija ir požiūris į pasaulį bėgant laikui nuolat kinta, todėl susijusių su saulės sistemos ritmų įtakomis pasąmoningų procesų ir juos lydinčių išorinių įvykių astrologinė interpretacija turi atitikti laiko pokyčius. Praeito amžiaus astrologinės traktuotės kartais atrodo tiesiog juokingos.

Be to, kosminių įvykių žemiškai interpretacijai įtaką daro ir geografinė koordinatė: visgi įvairių šalių gyvenimo stilius skiriasi, ir neatsitiktinai kiekvienoje kultūroje kuriami ir naudojami savi horoskopai.

Šiuo metu kilęs platus susidomėjimas šiuo senu mokslu kelia uždavinį, kad astrologija išsivaduotų iš okultizmo ir taptų visuotinai prieinamu žinojimu, o laikui bėgant, iš bulvarinių skilčių peraugtų į institutus, padėtų medicinai, psichologijai, filosofijai, užimtų tą vietą tarp kitų mokslų, kurią turi teisę užimti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.