Ametistas

Brangakmenis, blyškiai žydra violetinė kvarco atmaina. Jis laikomas kuklumo, dvasios romumo bei dievobaimingumo simboliu, bet vartotas ir kaip turintis dvasią gydančių galių.
Antikoje jam buvo priskiriamas sugebėjimas apsaugoti nuo pasigėrimo (gr. amethystos – nepasigeriantis), taip pat šiuo tikslu jis nešiotas ir naujaisiais laikais. „Istorijoje apie nuostabų švelnumą“ (1853) Eduardas Mörike rašo, kad „jis staigiai išvaro iš galvos sunkų vyno tvaiką, nuo pat pradžių veikia taip, kad žmogų užvaldo vien tik palaiminga puotos nuotaika; antraip nei pasauliečiai, nei dvasininkai taip dažnai rūpestingai jo ant piršto nenešiotų“. Jo violetinė „atgailos spalva“ padarė jį tinkama medžiaga brangiems rožiniams gaminti. Konradas von Megenbergas ametistui priskiria galią nuslopinti piktas mintis ir suteikti „gerą protą“ (XIV a.). Tradicinėse „Akmenų knygose“ jis siejamas su Saturno planeta ir minimas kaip neva galįs apsaugoti nuo nuodų bei piktų kerų. Naujieji ezoteriniai mokymai dėl jo mistiškai blaivaus spindėjimo laiko jį geriausiai atitinkančiu „Vandenio erą“ (angl. „age of aquarius“), kurį greitai pakeisianti Žuvis.