Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Akmuo

Akmuo daugelyje kultūrų tapatinamas su tverme bei amžinybe ir simbolizuoja dieviškąją galią.
Šias sąsajas sustiprina tai, kad iš kai kurių akmenų galima išskelti kibirkštis, kad kai kurie nukrenta iš dangaus (meteoritai) arba esti neįprastų formų. Ankstyvuoju kultūros laikotarpiu iš akmenų buvo gaminami įrankiai ir ginklai, o tam reikėjo gerai išmanyti medžiagos savybes. Jau nuo 6000 pr. Kr. plačiai paplito paprotys iš didelių akmens blokų statyti sakralinius statinius (megalitiniai statiniai – dolmenai, akmenų apskritimai, akmens luitų alėjos). Plg. Menhyrai. Pasak daugelio mitų, iš akmenų atsirado antgamtinės būtybės arba net ir žmonės {tvanas). Senovės Rytuose akmuo laikytas dievo buvimo ženklu, jiems aukojamos įvairių skystų produktų aukos arba jie šlakstomi aliejumi ir krauju. Todėl jis dažnai pasirenkamas altoriumi (hebr. Beth-El — Dievo namai). Net ir paprastos akmenų krūvos (Kerkuras Siaurės Afrikoje, Obo Centrinėje Azijoje) turėdavo religinę simbolinę reikšmę. Pagarba gamtos suformuotiems, žmogaus rankų neapdorotiems akmens luitams aiškiai išreikšta Penkiaknygės Išėjimo knygoje (20, 25): „O jei statysi man aukurą iš akmens, nedirbk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši.“ Kaip tik todėl žydų fanatikams Jeruzalės šventyklos puošnumas kėlė nepasitenkinimą (R. Aron, 1973). — Senovės graikų mituose akmuo užima vyriausiojo dievo vietą; vyriausiasis dievas Kronas {Saturnas) bijojo, kad sūnus nuvers jį nuo sosto, kaip ir jis pasielgė su savo tėvu Uranu (iškastravo ir užėmė jo vietą). Kad tai nepasikartotų, Kronas prarydavo ką tik gimusius savo vaikus. Tačiau žmona Rėja įvyniojo į vystyklus akmenį, ir Kronas (plg. Chronos) prarijo jį vietoj ką tik gimusio Dzeuso. Pastarąjį motina paslėpė, ir užaugęs jis nugalėjo tėvą. Tą akmenį Kronas vėliau išspjovė, ir Dzeusas pastatė jį Delfuose. Ten akmenį uždengė vilnoniu tinklu, šlakstė aliejais ir garbino vadindami omfa- lu (bamba). Graikiškajame mito apie tvaną variante likusi gyva žmonių pora, Deukalionas ir Pirą, vietoj potvynio bangose žuvusių senojo pasaulio žmonių sukūrė naują žmonių rasę, mėtydami per petį akmenis – „motinos žemės kaulus“.
Simbolikoje ypatingas vaidmuo skiriamas spalva, blizgesiu ir kietumu išsiskiriantiems brangakmeniams, reikšmingi ir akmens luitai — statybinė medžiaga („menkavertis akmuo, tapsiantis kertiniu akmeniu“). — Masonų simbolikoje „neapdorotas akmuo“ atitinka mokinio stadiją, jo tikslas — tapti „šlifuotu akmeniu“, kuris tiktų didžiosios žmoniškumo šventyklos statiniui. Si simbolika grindžiama viduramžių katedrų statybos patirtimi, kai akmenų apdirbimo menas buvo labai vertinamas. Viršutinieji skliautų akmenys dažnai būdavo pažymimi meistro-akmenskaldžio ženklu, primenančiu runas. — Krikščionybės simbolikoje akmuo dažnai siejamas su senovės žydų taikyta mirties bausme – nusidėjėlius apmėtyti akmenimis. Tai matyti paveiksluose, vaizduojančiuose šv. Steponą, pirmąjį kankinį, kiek rečiau — atgailaujantį šv. Jeronimą, akmeniu daužiusį sau krūtinę. Žmogaus kūne (tulžyje, inkstuose, pūslėje) esantys „akmenys“ padėjo išgyti Liborijui iš Paderborno, kuris vaizduojamas kartu su ant knygų gulinčiais trimis akmenimis. – Alcheminių vaizdinių pasaulyje „išminties akmuo“, arba „filosofinis akmuo“ (lapis philosophorum), simbolizuoja galutinį visų siekių tikslą, nes juo ir „netauriuosius“ metalus galima paversti auksu.
Akmenims (taip pat ir akmens sostams) neretai skiriamas tam tikras vaidmuo karūnavimo ceremonijose, pvz., jei jį paliečia tikras karalius, jis ima garsiai gausti (senovės Airija). Toks „žinantis akmuo“ stovi ant vienos Taros miesto kalvos ir pagal tradiciją vadinamas „falu“, herojaus Ferguso lyties organu (plg. Lingas). Pagal padavimus tame pačiame mieste stovi dar du akmenys (Blocc ir Bluigne). Tarpas tarp jų toks siauras, kad pro jį nepralenda rankos plaštaka. Tačiau jei šie akmenys pripažįsta žmogų busimuoju karaliumi, jie prasiskiria ir leidžia jo karietai pravažiuoti. Kai karieta (ar vežimas) privažiuoja „falą“ ir rato ašis jį paliečia, pasigirsta šaižus garsas, kurį išgirsta visi aplinkiniai (A. ir B. Rees, 1975). Akmenys, kuriuose yra plyšių ar kiaurymių, naudojami apsivalymui: pro jas prasispraudęs žmogus simboliškai ir magiškai „nubraukia“ nuo savęs ligas bei kitas negandas. Rieduliai, kuriuose yra pailgi {gilinimai, savotiški „slydimo takeliai“, liaudies tikėjimuose panaudojami kaip vadinamosios lietimosi magijos priemonė: moterys nuogu užpakaliu sėdasi ant jų ir tikisi iš „motinos žemės kaulų“ perimti vaisingumo galias ir atsikratyti nevaisingumo. Panaši reikšmė teikiama kai kuriems priešistoriniams dolmenams (vadinamiems „karštaisiais akmenimis“) Bretanėje. Jie esą įkrauna ant jų sėdinčios nevaisingos moters pilvą tam tikromis galiomis. Jų „karštis“ simbolizuoja vitalinę energiją, kurios dėka atsiranda sugebėjimas gimdyti palikuonis. Manoma, kad akmuo sugeria žemės galias, ir prisilietus prie jo tos galios pereinančios žmogui (plg. Maitvanagis). Pagal priešistorinių laikų tyrinėtoją K. J. Narrą (1979), akmeniniai antkapiniai statiniai, dažnai įspūdingo dydžio, „rodo žmogaus potraukį monumentalumui ir kartu tvarumui. Tad visiškai natūralu, kad jais norima išreikšti ryšį ir su praeities, ir su ateities kartomis. Iš daiktų, rastų archeologiniuose megalitiniuose paminkluose, taip pat galima spręsti apie glaudžias sąsajas su mirusiaisiais, apie stiprų protėvių kultą. Tą patį patvirtina sakralinės aplinkos sutvarkymas, apeigų atlikimo vietos, o kartais ir patys megalitiniai kulto statiniai“.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.